Priklausomybės grėsmės pandeminiu metu. Kaip jas įveikti? Psichologės N.Bagdonaitės pokalbis su žurnaliste S.Limontaite

Per karantiną išaugo alkoholio vartojimas, kaip sumažinti vartojimą tiems, kurie dar nėra įklimpę, bet eina ta linkme?

Svarbu pabrėžti, kad pandemijos metu į alkoholio liūną įklimpo jautresni žmonės, tie, kurie sunkiau adaptavosi prie situacijos. Galbūt jie anksčiau turėjo polinkį priklausomybei, bet darbas, aktyvus gyvenimo būdas padėjo išvengti jos pasireiškimo. Atėjus pandemijai ir sutrikus socialiniam gyvenimui ne vienas iš mūsų išgyveno tarsi vidinę tuštumą su kuria teko ilgokai išbūti. Pandemija išryškino situacijas, susijusias su mūsų gebėjimu būti su savimi, su adaptavimusi prie pasikeitusios padėties. Dėl to, žmonės turintys rimtesnių vidinių bei adaptacijos sunkumų buvo labiau linkę juos paneigti vartojant alkoholį.  

Gyvenimui grįžtant į natūralias vėžes problemų dėl alkoholio vartojimo neturinčiam žmogui neturėtų būti itin sudėtinga grįžti į ankstesnį gyvenimo būdą. Tačiau žmogui, kuris mėgsta išgerti, kuris yra linkęs save apgaudinėti, kuris mėgsta tą patogią vidinę būseną: vengti atsakomybių, neigti problemas, į normalų gyvenimo būdą grįžti gali būti sunku. Supratus, kad vartoji per daug alkoholio, svarbu sau tai pripažinti ir pabusti iš pandeminio letargo. Reikėtų rinktis negerti ir aktyviai kurti kasdienybę, galbūt prisiminti, kaip gyvenai iki pandemijos, kuo užsiimdavai laisvu laiku, kaip kurdavai kasdienybę. Tai prisiminus patarčiau po truputėlį užimti laisvą laiką tuo, ką mėgstate, kas jums įdomu, svarbu ir prasminga, kad nebebūtų noro ir nebeliktų laiko svaigintis.

Žmonėms, kurie turi gilesnių problemų, pabusti gali būti labai sunku. Nes jiems itin patinka ta nuolatinė apsvaigimo būsena, taip lengviau, patogiau, nereikia spręsti įvairiausių gyvenimiškų problemų. Todėl grįžimas į realybę būna gana sudėtingas. Dažnai tam padeda šeima ir aplinkiniai – žmonės, kurie pastebi, kad žmogus klimpsta ir su tuo nebesitaiksto. Tokią naudą įrodo tyrimai ir ilgametė praktika. Pačiam vienam žmogui gali tiesiog nesinorėti išeiti iš tos patogios nuolatinio apsvaigimo būsenos.

Pandemijos metu visi kažkiek praradome socialinius įgūdžius, tad dauguma mūsų grįžę į aktyvų socialinį gyvenimą patiriame nesaugumo jausmą. Tačiau sudėtingas tik pats grįžimo momentas, o kai jau atsiduriame anksčiau įprastose aplinkose, viskas tarsi sugrįžta savaime, tai tarsi važiavimas dviračiu, tai yra įgūdis, kuris atsinaujina. Šiuo atžvilgiu, žmonės, turintys alkoholio vartojimo problemų, gali būti prisikūrę papildomų baimių ir labiau joms pasiduoti, dėl to, tiesiog vengti socializavimosi. Vietoje to, jie yra labiau linkę grįžti į savo susikurtą paralelinę realybę ir vėl joje užsidaryti.

Kaip per pandemiją bei pasibaigus karantinui pasikeitė pacientų skaičius priklausomybės ligų centre?

Nepastebėjau, kad pakiltų drastiškai, tačiau tikrai atsirado daugiau žmonių, kurie kreipėsi dėl alkoholio vartojimo problemų. Pandemijos metu jiems iškilo sunkumų susijusių specifiniais pandemijos iššūkiais, su kuriais jie nesusitvarkė ir griebėsi alkoholio.

Pavyzdžiui, moterys pradėjo daugiau vartoti alkoholio, nes ant jų užkrito didžiulė namų, vaikų auginimo našta. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai labiau būdinga moterims, kurios yra linkusios į visko kontroliavimą. Kuomet moterys tiki galinčios viską aprėpti, sukontroliuoti, nemoka kažko atsisakyti, prašyti pagalbos, pajausti savo realias galimybes ir ribas, tvarkytis su situacijomis adekvačiau. Tokiu atveju moterys anksčiau ar vėliau patiria bejėgiškumą ir gali griebtis alkoholio tokiu būdu paneigiant sau, kad kažkas man per sunku ar neišeina. Naujausi atlikti tyrimai rodo tokią tendenciją visame pasaulyje.

Ar apskritai įmanoma pakeisti per pandemiją suformuotus įpročius, o gal galima tik visiškai atsisakyti alkoholio?

Situacijos gali būti labai skirtingos. Gali būti vyno taurė vakarais, bet gali būti ir butelis. Jeigu taurė kas vakarą ar kitą netrukdo žmogui funkcionuoti, dirbti, palaikyti santykius ir spręsti problemas, galima jos ir neatsisakyti. Bet jeigu kalbame apie dažną ir gausų vartojimą, deja, būtina to atsisakyti.

Jeigu kalbame apie polinkį į priklausomybę ar kontrolės praradimą, toks žmogus niekada neišmoks saikingai vartoti alkoholį. Tokioje situacijoje geriausia išeitis – visiška abstinencija. Turime pripažinti, kad alkoholis gyvenime nėra toks svarbus, jog būtų būtina jį vartoti daugiau, ar mažiau.

Kalbant tik apie žalingą vartojimą, situaciją dar gali kontroliuoti pats žmogus. Reikia griežtai apsibrėžti sau – kada vartosiu, kiek suvartosiu vienu metu ir stebėti, kaip sekasi. Jeigu sekasi gerai, įmanoma susitvarkyti ir pačiam. Bet kalbant apie nevaldomą vartojimą: dažną, dideliais kiekiais, nereikėtų net turėti iliuzijų, kad pačiam pavyks suvaldyti situaciją ir, liaudiškai sakant, išmokti gerti.

Ar yra vaistų, padedančių sumažinti suvartojamo alkoholio kiekį ir kas juos gali skirti?

Jeigu tikrai yra problema, mažinti nereikėtų, nes tai žaidimas su ugnimi. Jeigu jauti besivystančią problemą ir nori vartoti mažiau, tai kam išvis vartoti? Tai – sudėtinga ir labai sunki liga, todėl nepatarčiau užsiiminėti mažinimais ar kita saviveikla, nes taip tarsi vengiame pripažinti sau, kad problema yra ir bandome laikytis savo priklausomybės. Tokiais atvejais kalbame apie rimtą riziką.

Yra vaistų, kurie slopina potraukį alkoholiui. Visame pasaulyje juos skiria psichiatrai. Tie vaistai padeda tada, kai žmogus nebegali negerti, jis nori, ieško, planuoja, nuolat apie tai galvoja, laukia, kada vartos.

Kur pirmiausia kreiptis dėl gėrimo įpročių sunerimusiam žmogui ir kaip vyksta gydymas?

Pirmiausia galima kreiptis į psichologą, dirbantį su priklausomybėmis, priklausomybių ligų centrą, jungtis prie anoniminių alkoholikų, pakalbėti su tais, kurie jau sėkmingai nevartoja. Labai padeda bet kokia socialinė, emocinė parama apsisprendus nebegerti. Pradėjimas kalbėti yra labai sunkus, bet itin didelis žingsnis teigiamų pokyčių link. Žmogui, kuris galvoja apie gėrimo įpročių keitimąsi yra svarbu gauti padrąsinimą, palaikymą, tai sustiprina jo sprendimą negerti ir padeda įveikti iššūkius kylančius jį įgyvendinant.

Ką daryti, jeigu priklausomybės centruose nėra vietų artimiausiu laiku?

Jeigu susiduriama su eilėmis įstaigose ar iškart negaunama psichiatro konsultacijos, nereikėtų atsisakyti šios minties. Labai svarbu išlaikyti savo ketinimą keistis ir ieškoti kitų įstaigų ar kitų išsiblaivinimo galimybių, kreiptis privačiai, jeigu ne – kantriai laukti savo eilės. Tiesiog nenumesti apsisprendimo ir nepradėti gerti toliau. Nebūtina važiuoti kažkur, kad už tave visą darbą padarytų kiti. Jeigu žmogus nebenori vartoti pats, visa esybe, jis gali padaryti labai daug.

Jeigu sprendimas priimamas jaučiant abstinencijos simptomus, įmanoma juos tiesiog išlaukti, atkentėti, išbūti – ne griebtis taurelės. Jeigu tokiu atveju sustreikuoja širdis, galima išsikviesti greitąją pagalbą. Išeitis visada yra. Viskas priklauso nuo paties žmogaus sprendimo, o priklausomas asmuo drauge su aplinkinių palaikymu gali labai daug. Bet kuriuo atveju, nutraukus gėrimą yra mažesnė rizika patirti sunkius sveikatos sutrikimus, negu toliau geriant. Tam žingsniui verta ryžtis.

Ar tiesa, kad žmogus gali būti genetiškai linkęs į priklausomybes?

Moksliniai tyrimai rodo, kad taip, bet kaip rodo kiti tyrimai ir praktika tai labiau lemia auklėjimas, ankstyvos vaikystės patirtys, santykiai su tėvais, šeima. Svarbūs emociniai ryšiai šeimoje, saugumo jausmas įgytas juose, artimųjų palaikymas, supratimas. Jei šeimos paramos vaikystėje trūko, suaugęs žmogus yra jautrus gyvenimo iššūkiams, jų neatlaikydamas jis griebiasi alkoholio.

Savo praktikoje girdėjau ne vieną sėkmingo verslininko istoriją, kuris gyveno tobulą gyvenimą, viską turėjo, keliavo, džiaugėsi gyvenimu. Atėjus pandemijai verslai sutriko, viskas sugriuvo, žmogus pyksta, nepriima pasikeitusios situacijos, jaučiasi bejėgis. Tada staiga pradeda vartoti daug alkoholio, nors niekad iki šiol to nedarė. Ir tai parodo žmogaus negebėjimą susitvarkyti su neigiama gyvenimo puse, nesėkmėmis, savo bejėgiškumu, ieškoti kitokių, neįprastų išeičių iš sudėtingos padėties. Išgėrimas sumažina įtampą, nerimą, šio verslininko atveju tarsi padeda atkurti savo galios veikti jausmą, tačiau nekonstruktyvia linkme ir tik tam sykiui, kitą dieną realios problemos ir nerimas tik padvigubėja.

Ar nustojus vartoti alkoholį būtina atsisakyti ankstesnių draugų ir anksčiau mėgtų pramogų?

Jeigu žmogų supo tik išgėrinėjantys žmonės, kurie vienam nustojus vartoti daugiau nebeturi apie ką kalbėtis, jo nepriima, nepalaiko, tada būtina jų atsisakyti. Dažniausiai tai rekomenduojama. Tačiau jeigu turima pažįstamų, kurie nevartoja, gali palaikyti ir suprasti, geriau būtų pasikalbėti ir galbūt daugiau laiko praleisti su jais. Kai žmonės nustoja vartoti alkoholį, tikrai ženkliai keičiasi gyvenimo būdas, atsiranda daugiau laisvo laiko, grįžta ankstesni pomėgiai, keičiasi žmonių ratas. Negana to, iškyla gausybė nespręstų problemų šeimoje, bei gyvenime. Tuomet žmogui tenka kurti tikrą gyvenimą ir tiesiog nebelieka laiko geriantiems draugams.

Ar psichologo konsultacijos – tinkamos alkoholizmo gydymui, o gal būtina su priklausomybėmis dirbančio psichiatro pagalba?

Žmogui, kuris turi alkoholio vartojimo problemų ir siekiančiam keistis yra labai svarbu gauti emocinę paramą. Tai gali būti ir neprofesionalas, bet norintis jam gero, siekiantis padėti ir nesmerkiantis. Ar tai bus psichologas ar kitas psichinės sveikatos specialistas – labai didelio skirtumo nėra. Svarbiausia tokioje situacijoje esančiam žmogui padėti atrasti savyje jėgų, padėti susivokti, kad jis nebeitų savigriovos kryptimi. Jei žmogus geria daug ir dažnai, jis nebekuria savo gyvenimo, o jį griauna ir pasiduoda. Bet koks palaikymas, parama, emocinis supratimas padeda tokiam žmogui sugrąžinti tikėjimą savimi ir gyvenimu.

Mūsų visuomenėje kaip tik dažnesnis priešingas variantas – smerkimas, gėdijimas, moralizavimas, kuris nepadeda. Ribų nubrėžimas artimame rate yra būtinas, pavyzdžiui, pasakant, kad jautiesi blogai, jei artimasis geria, todėl nebenori būti tokioje situacijoje, šalia jo. Bet sakymas, kad esi nevykėlis, pijokas, gėrimo problemų turinčio žmogaus žeminimas ir nuvertinimas jam tik dar labiau kenkia. Tai veda jį link sunkių savigraužos jausmų, savęs kaip blogo ir kalto išgyvenimų. Tada sugrįžti į tikrą gyvenimą tampa dar sunkiau, nes tas, kuris geria ir taip yra save nužeminęs, bei nuvertinęs. Reikėtų kalbėtis kaip žmogui su žmogumi: kaip galima spręsti alkoholio vartojimo problemą, kaip keisti situaciją ir klausti, ką pats žmogus galėtų padaryti dėl savęs, kaip jis gali sau padėti. Geriančio žmogaus žeminimas kuria užburtą ratą – vienas turi būti nuolat kaltas ir bejėgis, pats savimi negalintis pasirūpinti, o kitas galingas ir už visus atsakingas. Yra svarbu neperimti iš geriančio žmogaus atsakomybės už save jausmo. Tačiau, reikia pasakyti, kad santykiuose, kuriuose vienas asmuo turi alkoholio vartojimo sunkumų – susimaišiusios asmeninės ribos ir atsakomybių perėmimas – itin dažnai paplitęs reiškinys. Tad teigiamiems pokyčiams rastis kiekvienam iš mūsų yra būtina atsigręžti į save.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.