Žodžiai, gimę iš patirties
Eilėraščiai, gimę iš daugelio metų darbo su žmonėmis, susiduriančiais su priklausomybėmis ir giliu vidiniu skausmu. Tai tekstai apie vienatvę, netektį, ribas, atsisakymą, bausmes, santykį su kitu žmogumi ir viltį. Apie tai, ką per daugelį metų išgirdau, mačiau ir patyriau būdama šalia žmogaus jo skausme.
Aš pats
Aš pats, aš pats, aš pats,
sakai – gi suaugęs žmogus.
Suki akis į šalį:
tik nesiartink prie manęs.
„Man blogiau", – tu sakai,
kai domiuosi tavimi.
Kiek galėtum – kaip toli
atsitrauktum nuo manęs.
Tu slepiesi.
Aš ieškau
pavargusio tavęs.
Labiausiai norėčiau,
kad rastum pats save.
Nereikalingas
Aš toks vienas.
Niekam nereikalingas.
Kam man tas gyvenimas gražus?
Dar mažas patyriau,
ką reiškia netektis.
Tik liūdėti nemoku,
tam reikalingas kitas žmogus.
Noriu žmogaus – nėra laiko.
Turiu dirbti ir dirbti.
Bijau: o gal skausmas ir vėl
pasibels į duris?
Tos mintys, tos mintys...
Veju jas šalin.
Taip išmokau nustumti
savo skausmą tolyn.
Vienas šiltas žvilgsnis
keičia,
kaip šiame pasaulyje
esi.
Matau tavo liūdesį.
Noriu tik pabūti
kartu su tavimi.
Sunku atsisakyti
Aš toks geras.
Noriu būti
visiems, be išimties.
Sunku atsisakyti,
o gal bijau,
kad nepriimtas
būsiu žmogus.
Savo ribą statyti
kainuoja savasties pinigų.
Neturint jų,
sielos benamis aš esu.
Taisyklės ir bausmės
Taisyklės ir bausmės.
Turi suprasti, paklusti ūmai,
kad tik priklausytum
sistemai bjauriai.
Nesvarbu, kad dar mažas,
mažytis žmogus.
Skaudūs smūgiai,
diržas.
Lieki vienas
su skausmu.
Vaikystės lengvumas
dingo kaip sapnas,
kai praryjai riebų
tėvo rūstumo kąsnį.
„Visiems taip buvo",
su šypsena sakai.
Juk priimti teisybę
skauda labai.
Nakties baimė
Ilgos tylos valandos
Nakties tamsoje
Bijau zombių, velnių
ar dvasios pakampyje.
Baimė stingdo kraują.
Išnykstu joje.
Neturiu nei balso,
nei žmogaus pašaukti,
kad nuvytų ją.
Užsitraukiu paklodę
ant savo galvos.
Karštis išpila,
išnykstu miegot.
Mano vaikystės naktys,
paženklintos išnykimu,
kartojasi suaugus –
vienatvės
ir apleistumo jausmu.
Su baime ir liūdesys
atsliaukia kartu.
Liūdna, oi, liūdna
suvokti,
kad niekam nerūpiu.
Man reikia kito
tą sunkią akimirką nakties.
Tik kad pabūtų,
ištiestų ranką
link širdies.
O jei duočiau tau ranką?
Pabandom, nors viduj nedrąsu.
Drėksta akys, dreba pilvas,
viduje daug baimės ir jausmų.
Duodi man ranką
ir aš jau kita.
Ne todėl, kad tamsa išnyko –
todėl, kad joje
jau nebe viena.
Be šios patirties
aš viena kaip sala,
kurią ramina tik
vandenynų ošimas šalia.