Žodžiai, gimę iš patirties
Eilėraščiai, gimę iš daugelio metų darbo su žmonėmis, susiduriančiais su priklausomybėmis ir giliu vidiniu skausmu. Tai tekstai apie vienatvę, netektį, ribas, atsisakymą, bausmes, santykį su kitu žmogumi ir viltį. Apie tai, ką per daugelį metų išgirdau, mačiau ir patyriau būdama šalia žmogaus jo skausme.
Aš pats
Aš pats, aš pats, aš pats,
sakai – gi suaugęs žmogus.
Suki akis į šalį:
tik nesiartink prie manęs.
„Man blogiau", – tu sakai,
kai domiuosi tavimi.
Kiek galėtum – kaip toli
atsitrauktum nuo manęs.
Tu slepiesi.
Aš ieškau
pavargusio tavęs.
Labiausiai norėčiau,
kad rastum pats save.
Nereikalingas
Aš toks vienas.
Niekam nereikalingas.
Kam man tas gyvenimas gražus?
Dar mažas patyriau,
ką reiškia netektis.
Tik liūdėti nemoku,
tam reikalingas kitas žmogus.
Noriu žmogaus – nėra laiko.
Turiu dirbti ir dirbti.
Bijau: o gal skausmas ir vėl
pasibels į duris?
Tos mintys, tos mintys...
Veju jas šalin.
Taip išmokau nustumti
savo skausmą tolyn.
Vienas šiltas žvilgsnis
keičia,
kaip šiame pasaulyje
esi.
Matau tavo liūdesį.
Noriu tik pabūti
kartu su tavimi.
Psichotropinė nejautra
Kokainas visagalis
Leidžia būti, kuo esu.
Nei baimės, nei kontrolės,
Prie kitų nejaučiu.
„Būk kietas vyras", – vėl aidi
Skaudūs žodžiai atminty.
Būsiu koks esu – su klaidom,
Ir gyvastimi širdy.
Vienas, du, trys balti šniūrai –
Euforijos banga,
Bum! Staigus šuolis žemyn
Bemiegės naktys
Savigraužos glėbyje.
Šniūrai skirti rišti daiktus,
Čia tarnauja kitais tikslais
Ne rišti praeitį skaudžią
Bet tapti priklausomybės
belaisviu
Surištais delnais.
Bjauriausia
Traukti nuodus kvėpavimo takais
Ertmės, gyvybei saugoti
Tampa nuodėmių keliais.
Kokainas visagalis
Vilioja ypatingomis galiomis
Toks dirbtinai stiprus
Niekada nebūsi natūralus.
Gaila, kad kai jis „išeina"
Lieka šaltis, tuštuma
Kūnas sustingęs
Spalvos nublukę
Dvelkia kapais:
– Gal rasti kur virvę?
Bet vos gavęs pailsti kūnas
Vėl pripildys tave gyvybės.
Aš toks vienišas, vienišas, vienišas
Jaučiuosi su savo skausmu
Kad apsaugotų mane nuo to skausmo
Demonas gundo šiuo apgaulingu „vaistu".
Kokainas visagalis,
Viską jis palengvint gali
Dingsta skausmas ir kančia.
Be istorijos deja –
Ateitis prarasta.
Sunku atsisakyti
Aš toks geras.
Noriu būti
visiems, be išimties.
Sunku atsisakyti,
o gal bijau,
kad nepriimtas
būsiu žmogus.
Savo ribą statyti
kainuoja savasties pinigų.
Neturint jų,
sielos benamis aš esu.
Taisyklės ir bausmės
Taisyklės ir bausmės.
Turi suprasti, paklusti ūmai,
kad tik priklausytum
sistemai bjauriai.
Nesvarbu, kad dar mažas,
mažytis žmogus.
Skaudūs smūgiai,
diržas.
Lieki vienas
su skausmu.
Vaikystės lengvumas
dingo kaip sapnas,
kai praryjai riebų
tėvo rūstumo kąsnį.
„Visiems taip buvo",
su šypsena sakai.
Juk priimti teisybę
skauda labai.