Priklausomybė nuo autoritetų visiškai psichologinis – vidinių ir išorinių santykių fenomenas, kuris gali reikštis įvairių – darbinių, profesinių, asmeninių, santykių kontekstuose. Ši priklausomybė itin būdinga žmonėms, kurie jaučiasi silpni, bejėgiai, yra pasyvūs savo gyvenimo atžvilgiu – negali efektyviai spręsti savo problemų, daryti įtaką gyvenimui, santykiams, darbui. Priklausomybė nuo autoritetų gan paplitęs reiškinys mūsų visuomenėje (ypač tarp vyresnės kartos atstovų), dėl daugelį metų patirtos sovietinės represijos, kuomet nebuvo galima priešintis autoritariškiems autoritetams. Klinikinėje praktikoje ir mokslinėje literatūroje priklausomybė nuo autoritetų yra siejama su narcisistiniu asmenybės sutrikimu.
Priklausomybė nuo autoritetų formuojasi vaikystėje, kai santykiuose su tėvais ar kitais reikšmingais globėjais nepatenkinami priėmimo ir pripažinimo poreikiai, kurie yra esmingas žmogaus vertės ir reikšmės fundamento elementas. Pagrindinės sąlygos autoritetų priklausomybei susiformuoti – nepalankūs, nemeilės santykiai, vaiko poreikių atmetimas, nepakankamai saugios priklausomybės išgyvenimas.
Priklausomybė nuo autoritetų nesiformuoja, kai vaikystėje turima artimą žmogų, kuris būtų patikimas, pastovus, stiprus, įkvepiantis, palaikantis, norėtųsi sekti jo pavyzdžiu. Kitaip sakant, kai santykis su pirminiais autoritetais – tėvais – palankus ir pagrįstas meile ir pripažinimu, priklausomybė nuo autoritetų negresia (kaip ir jokios kitos priklausomybės).
Nepalankiai susiformavę santykiai su pirminiais autoritetais, vėliau reiškiasi suaugusiųjų santykiuose. Poreikis būti svarbiam, pripažintam perkeliamas į kitus sutiktus įtakingus asmenis. Ieškoma autoritetų kurie būtų sektinas pavyzdys, į kuriuos galima būtų atsiremti. Rodomas palankumas jiems. Jei išsirenkamas moraliai neteisingas autoritetas, prielankumo pagrindu gali formuotis išnaudotojiški, subordinuoti santykiai. Gali vyrauti fanatizmas, stiprus netinkamo autoriteto idealizavimas, kitų autoritetų nuvertinimas.
Santykis su autoritetais neretai būna emociškai sudėtingas – jais gali būti žavimasi, tačiau jie gali būti už akių nuvertinami, nekenčiami, jaučiamas pranašumas prieš juos, o prie akių rodomas palankumas, pritrūksta vidinės jėgos paprieštarauti ir atsiskirti nuo autoriteto. Galima nekęsti autoriteto ir tuo pačiu bijoti likti vienam, kliautis savo jėgomis. Žmogus gali įtikėti iliuzine idėja, kad autoritetas pasikeis (jei tik būsiu geresnis) ir šis atliks jam taip reikalingą funkciją. Apskritai, turintiems priklausomybę nuo autoriteto žmonėms gali būti būdingas savęs išaukštinimas ir kitų nuvertinimas. Tokia psichologinė pozicija nurodo gynybinę strategiją, kuri tarnauja trapaus savo vertės jausmo išsaugojimui.
Autoritetingo partnerio idealizavimu, o ne lygiaverčio santykio pagrindu gali būti išsirenkami romantiški partneriai, kurių patvirtinimas ir priėmimas gali turėti tam asmeniui labai svarbią reikšmę, o atmetimas priimamas kaip jų vertės ir reikšmės paneigimas. Tai būdinga tiek vyrams, tiek moterims.
Didelę reikšmę priklausomybei nuo autoritetų išsivystyti turi santykis su tėvu. Moterims, autoritetingo, vedančio tėvo stoka gali reikštis efektyvumo jausmo trūkumu, baime drąsiai, ryžtingai reikšti save, priimti sprendimus, konkuruoti karjeros srityje. Vyrams, autoritetingo tėvo stoka gali reikštis sunkumais išpildyti savąjį vyriškumą, su juo susijusius socialinius vaidmenis, nes nėra vyro pavyzdžio su kuriuo galima būtų tapatintis. Gali jaustis silpnas vyras, tėvas. Neturėti savo balso ar tvirtos nuomonės. Gali turėti kitų priklausomybių, ypač jei tokį pavyzdį matė šeimoje. Gali būti suicidinių tendencijų, jei vaikas liudijo tėvo savidestruktyvų elgesį.
Turintiems priklausomybę nuo autoritetų tiek vyrams, tiek moterims gali būti sunku priimti savo trūkumus, neigiamas puses. Turėti trūkumų tokiems asmenims gali reikšti, kad esu netobulas, nevertingas apskritai. Dažnai būdingas reiklumas tobulumui – tiek iš savęs, tiek iš kitų žmonių. Reiklumas sau – savikritiškumas, vėl gi, kyla iš ankstyvoje vaikystėje neigiamų patirčių, draudimų, nuvertinimų, netinkamo auklėjimo, balso tono. Kuo daugiau neigiamų, nemeilės, patirčių – tuo daugiau agresijos į save, tuo kritiškesnis vidinis balsas. Išmokstama tik reikalauti iš savęs daug, skriausti ir bausti, o ne mylėti ir apsaugoti. Santykiuose su kitais irgi gali būti reikalaujama tobulumo, jei jo nėra – kitas žmogus ar jo darbai gali būti nuvertinami. Trūksta bazinio savivertės jausmo, kad yra pakankamai gerai. Dėl tapatinimosi su visagališkumu, kaip gynybos nuo trapios savivertės, trūksta galimybės priimti žmogiškas ribas.
Didžiausias priešnuodis priklausomybei nuo autoritetų – nepaklusimo reiškimas, atviras maištas, saviraiška. Šie pasipriešinimo veiksmai yra pagrindinė asmeninio augimo ir brandos sąlyga, stiprinanti savojo “Aš” jausmą, ir drauge kelianti sąmoningumo lygį. Tačiau maištas prieš galingesnius neturėtų būti nekontroliuojamas, chaotiškas, griaunantis save ir kitus, o labiau orientuotas į asmeninės galios, pasitikėjimo savimi susigrąžinimą.
Bet kokiu atveju, atviras pasipriešinimas autoritetams, ar tai būtų tėvai ar kiti įtakingi asmenys, visada reiškiasi konfliktinėmis situacijomis, kitų nepasitenkinimu. Tuo pačiu tai yra pirminė sąlyga savo asmeninės galios integracijai. Pasveikus nuo priklausomybės autoritetams atsiveriama kito viršenybei, ieškoma patikimų, daugiau žinančių autoritetų iš kurių galima būtų mokytis, o ne slapta tikėtis savo vertės ir reikšmės patvirtinimo.
Priklausomybę nuo autoritetų įveikti padeda sveikas, lygiavertis ir pastovus santykis su išorine autoritetinga figūra, bei jos integracija vidiniame pasaulyje. Palankus ilgalaikis santykis su autoritetu atkuria galėjimą veikti, patirti prasmę, gauti pasitenkinimą siekiant savo tikslų, didėja pasitikėjimas savimi, tvirtėja savivertė. Tam itin tinkama ilgalaikė psichoterapija, dvasinės praktikos. Santykis su Dievu, pripažįstant jo galią ir savo pažeidžiamumą, gali būti atsvara patiriamam bejėgiškumui. Būtent šiuo principu paremta pasaulyje išpopuliarėjusia Anoniminių Alkoholikų ideologija, pasižyminti dideliu sėkmingumu įvairiose bendruomenėse.
Literatūros šaltiniai:
Petronytė-Kvedarauskienė, D. (2018). Santykio su autoritetu plėtotė ir narcizmo problema
psichoterapijoje (Doctoral dissertation, Vilniaus universitetas).
Kohut, H. (1971). The analysis of the self. New York: International Universities Press.