Pirma mūsų susitikimo akimirka prasidėjo nuo save smerkiančių Jurgitos dejonių, kad jai teko atsidurti klientės pas psichologą vaidmenyje, sako „ot dasigyvenau“.
Toliau sekė ilga šeimyninės dramos istorija, daug ašarų, daug reikalavimų sau – kokia ji turėtų būti ir ko turėtų nejausti.
Jurgita stipri, aktyvi, darbšti keturių vaikų mama ir močiutė. Ji verslininkė, sukūrusi didelį bendrą verslą su vyru, su kuriuo sieja ir ilgi santuokos metai.
Pokalbis tuoj pereina prie JOS – kitos moters – vyro neištikimybės. Jurgita pasakoja apie patirtas ilgas dvejones, pasikeitusį vyro elgesį ir netikėtai rastus nemalonius įrodymus apie jų ryšį.
Jurgitos balse girdžiu daug pateisinamo pykčio vyrui ir JAI, pyktis natūraliai kiltų kiekvienai moteriai, patiriančiai neištikimybę. Nors po neištikimybės praėjo jau kuris laikas ir regis situacija turėtų rimti – paradoksalu – ji negerėja, o atvirkščiai – Jurgita jaučiasi vis labiau nesuprasta, vieniša, nereikalinga, nematoma, o paguodą randa butelyje.
Klausiu – kas jai buvo sunkiausia? Sako, kad jis niekada nepripažino savo kaltės, neprisiėmė atsakomybės už savo poelgį. Vadino mane paranojike, teigė, kad aš prisigalvoju ir panašiai. Jis niekada manęs nesuprato, kaip aš jaučiuosi… ašaros Jurgitos skruostais rieda kaip pupos.
Galbūt pati sunkiausia ir vidinę Jurgitos savijautą apsunkinanti aplinkybė yra ta, kad Jurgitos vyro meilužė buvo jų verslo kolektyve. Tai reiškia, kad ta moteris dažnai matydavo ją darbovietėje, dalyvavo bendrose šventėse. Ir nors vyro simpatija paliko darbovietę, ją su Jurgita vis viena siedavo bendri pažįstami ir susibūrimai.
Apie vyro susižavėjimą šia moterimis Jurgita niekam neprasitarė. Ir dabar ji blogai jaučiasi, kad nenori eiti į bendrus renginius, nes žino, kad ten bus JI. Jurgita tiesiog nenori matyti tos moters, ir tuo pat metu save kaltina, kad negali savęs priversti nueiti, apsimesti, kad nieko neįvyko, elgtis lyg niekur nieko…
Įdomu yra tai, kad dėl to, jog Jurgita nenori ir negali dalyvauti bendruose pobūviuose, ji jaučia kaltę. Tai reiškia, kad tą pyktį, kurio ji negali išlieti į išorę – ji nukanalizuoja į save – kaltina save dėl negalėjimo prisiversti ir būti patogia kitiems.
Tai ir yra didžiausias emocinis Jurgitos įstrigimas, kuris ją atvedė į įstrigimą alkoholyje. Tokiose situacijoje, kai viduje labai skauda, o aplinkinių supratimo ir palaikymo trūksta, kai nemokama ar vengiama reikšti natūralių jausmų – alkoholis gali tapti „vieninteliu guodėju“ ar „atrama“ – tarsi vienintelis „gerasis“ objektas ar funkcija, padedanti ištverti emociškai skausmingą patirtį.
Emociškai įstrigti galime tik situacijose, kuriose neleidžiame sau jausti tų jausmų, kuriuos jaučiame. Negali įstrigti, ten kur nori būti. Įstringi tada, kai nori būti kažkur kitur, nei esi.
Tai labai dažna situacija moterų priklausomybėse. Norint iš jos išeiti yra būtina atrasti ryšį su savo jausmais.
Jurgitos istorijoje stipriai girdėjosi slegiantys kaltės išgyvenimai, kurie dažni į priklausomybę linkusių žmonių emociniai palydovai. Kaltė sunkus ir slegiantis jausmas. Savęs kaltinimas neleidžia prisiimti atsakomybės už save, jis panardina į niūrią emocinę pelkę.
Geštaltinėje literatūroje laikoma, kad kaltė kyla kai neišsakai kas tave įžeidė, užgavo, kai neparodai pykčio, nedarai veiksmų, kurie pakeistų netenkinamą situaciją. Kuomet atisakai pastangų paveikti aplinką, pyktis nukreipiamas į save. Tai yra retroflektuotas pyktis. Todėl išgyvenant kaltės jausmą yra svarbu atrasti savo pyktį, išdrįsti parodyti tikrus jausmus, pareikšti savo poreikius ir kaltė sumažės. Vien tai labai padeda. Svarbu ir tai, kad užgniaužtas pyktis dažnai reiškiasi somatiniais raumenų įtampos skausmais (dantų griežimas, kaklo ar nugaros raumenų skausmai ir t.t.).
Psichoanalitinėje literatūoje kaltė yra siejama su pasąmonėje glūdinčiu jausmu, kad esi blogas ir nevertas meilės, kuriuo superego (psichinė struktūra) atakuoja save patį. Superego struktūra formuojasi ankstyvoje vaikystėje internalizuojant tėvų reikalavimus, vertinimus ir draudimus. Jei vaikas patyrė daug nuvertinimo ir nusivylimo ankstyvuose santykiuose, jo superego struktūra bus griežta ir baudžianti save. Kaltės išgyvenimuose toks agresyvus superego gali skatinti atsiskyrimą ir izoliaciją nuo artimų santykių, gali vyrauti savigrauža. Tai gali reikštis vidiniais balsais ar mintimis, kad esi dėl visko kaltas ir turi likti vienas. Galima ant tiek įtikėti savo blogumu, kad pasmerkiama save likti vienatvėje, prarandant tikėjimą, kad šiame pasaulyje egzistuoja gėris ir meilė.
Tokiose psichologiškai stagnuojančiose patirtyse pagelbėti gali veiksmas. Veiksmo atlikimas padeda atsikratyti susikaupusios įtampos, atgauti savikontrolės ir aplinkos kontrolės jausmą, mažina choasą. Tačiau svarbu, kad tas veiksmas nebūtų orientuotas į savidestrukciją, pvz., alkoholio ar kitų svaigalų vartojimas, o labiau į tinkamą pasirūpinimą savimi – pvz., susisiekimas su artimu žmogumi, arbatos puodelis, šilta vonia, pasivaikščiojimas gamtoje ar meditacija.
Ir dar, emociškai sunkiose situacijose yra labai svarbu neprarasti tikėjimo, kad pagalba ir išeitis visada yra. Tačiau, kad žengti žingsnį šį žingsnį yra būtina suvokti, kad tik pats sau gali padėti, gali daryti pasirinkimus. Su šiuo supratimu ateina ir atsakomybės už save jausmas.
Siekiant išlaikyti kliento anonimiškumą, vardas ir kai kurie asmeninio gyvenimo faktai pakeisti.
