Ką reiškia bėgti nuo savęs ir kam to reikia?
Bėgimas nuo savęs – tai egzistencinės kančios reiškinys. Jis susijęs su savęs, savo tikrųjų poreikių ir jausmų nepriėmimo, aspektu. Bėgame nuo savęs kuomet nenorime priimti tam tikrų savo jausmų, patirčių, įsisąmoninti giliausių troškimų. Kai bėgame nuo savęs susikuriame iliuziją, kad kažkurr bus geriau nei iš tiesų. Tai yra vengimo pripažinti tikrovę pasireiškimas.
Priklausomi asmenys bėga nuo savęs vartodami psichoaktyvias medžiagas. Alkoholio vartojimas – vienas dažniausių ir „veiksmingiausių“ būdų laikinai pabėgti nuo savęs dėl jam būdingų farmakologinių atpalaiduojančių savybių. Pastaruoju metu konsultacijose dažnai girdžiu šią – bėgimo nuo savęs, temą. Vienos klientės nusiskundimuose išryškėjo troškimas pabėgti nuo savęs kuomet ji jautėsi vieniša, nereikalinga, nuvertinta savo šeimos narių, nepajėgi susikurti tokio gyvenimo kokio ji nori. Patirdama artimųjų atstūmimą ir nuvertinimą ji karštligiškai siekė įsigyti alkoholio. Kita klientė dalijosi kaip bėga nuo savęs gausiai vartodama alkoholį tuomet, kai nebeatlaiko sau ant pečių užkrautų aukštų pareigų, didžiulio darbo krūvio, nuo kuriuo jau daugelį metų sustingo jos vidinis pasaulis, jausmai, potyriai, svajonės, troškimai. Liko tik kontrolė, atsakomybės, pasiekimai ir pan. Iš pradžių ji bėgo nuo savęs pernelyg daug dirbdama ir negalvodama apie save. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai išsekino jos vidinius išteklius ir ji atrado veiksmingesnę bėgimo nuo savęs priemonę – alkoholį. Trečiu atveju, klientas bėgo nuo savęs vartodamas alkoholį kuomet siekė pasirodyti savo partnerei pajėgesniu meilužiu, nei yra iš tiesų. Visais šiais atvejais svarbų vaidmenį atliko kitų pripažinimo, įvertinimo ir priėmimo siekis. Bet apie tai kiek vėliau.
Priklausomybėse bėgimo nuo savęs reiškinį geriausiai išduoda keli suaktyvėję psichiniai procesai: neigimas, visagališkumas, saviapgaulė ir iliuzijų kūrimas.
Taigi, bėgimas nuo savęs priklausomybėse itin dažnas psichologinis aspektas. Kaip atpažinti, kad jau bėgate nuo savęs? Bėgimą nuo savęs kaip psichinį reiškinį geriausiai išduoda keli suaktyvėję psichiniai procesai: neigimas, visagališkumas, saviapgaulė ir iliuzijų kūrimas. Bėgimas nuo savęs pasitelkiant psichoaktyvias medžiagas visų pirma pasireiškia priklausomybės problemų neigimu. Bėgant nuo savęs šios problemos paneigiamos – apie tai staiga „pamirštama“ ar negalvojama kaip ir apie alkoholio vartojimo kuriamas neigiamas pasekmes savo gyvenimui. Šį procesą papildo saviapgaulė, kuri tyliai į ausį kužda, kad „pavartosiu tik truputį“, „tik vieną dieną“. Jai taipogi pasitalkina visagališkumas, kuris užtikrintai pritaria, kad jau šįkart tai tikrai viską sukontroliuosiu, kad „galiu viską”. Jam pritaria problemos neigimas – gal „niekas nieko nesužinos“. Motyvą išgerti pastiprina ir besimezgančios gundančios iliuzijos apie tai, kas jūsų laukia pavartojus: pamiršite visas jus varginančias problemas, pagaliau atsipūsite ir pasijausite laimingu žmogumi, pasaulis taps gražus ir spalvotas. Tai ir yra galutinis bėgimo nuo savęs troškimas – tobulo pasaulio, santykių, žmonių, savęs patyrimo. Kitaip sakant, tai yra pasąmoninis rojaus patyrimo troškimas.
Bėgimas nuo savęs yra susijęs su pasąmoniniu rojaus troškimu, kurį laikinai suteikia alkoholio poveikis.
Šis, pasąmoninis rojaus patyrimo troškimas yra susijęs su pirmaisiais gyvenimo metais. Jei pirminis kūdikio ir mamos ryšys nebuvo palankus – mama nesuteikė vaikui visiško artumo, saugumo, užuovėjos jausmo vaikas pasijautė atstumtas, per anksti išmestas iš rojaus (Edinger, 1992). Tokiu atveju pasireiškia nepagydoma psichinė žaizda – ilgalaikis sužeidimo ir atsiskyrimo jausmas. Psichoanalitinėje Jungistinėje literatūroje yra laikoma, kad šis vidinis pažeidimas vėliau reiškiasi įvairiomis psichinėmis grėsmėmis: iliuzijų kūrimu, regresavimu į pradines infantilias būsenas. Svarbu yra tai, kad negavus archetipinio rojaus patyrimo pirmaisiais savo gyvenimo metais, šios intencijos niekur nedingsta. Vėlesniame amžiuje, jos reiškiasi pasąmoniniais artumo, priėmimo, saugumo troškimais projektuojamais kitiems, bei vidiniu neįgalumu – sunkumais išpildyti savąjį prigimtinį potencialą. Pasąmoninis rojaus troškimas yra visada susijęs su poreikiu to, kas neegzistuoja išorinėje realybėje: ilgimasi vienybės su mama jausmo – būsenos be rūpesčių išlaikymo, kur karaliauja visiška harmonija, pilnas sutarimas, visiškas saugumas (Edinger, 1992). Laikinai pasiekti rojaus potyrį primenančias psichines būsenas padeda alkoholio poveikis. Jo dažniausiai griebiamasi, kuomet nesulaukiama patvirtinimo ir artumo jausmo iš kitų.
Jei gyvenate rojaus ilgesyje – visiško pilnatviškumo, saugumo būsenų troškime – psichologiškai nesate gimę (Jacoby, 2006).
Svarbu yra tai, kad asmenys, kurie gyvena rojaus ilgesyje – visiško pilnatviškumo, saugumo būsenos troškime – psichologiškai dar nėra gimę (Jacoby, 2006). Jie nėra pasirengę priimti konfliktą tarp priešybių, t.y., trokštama absoliutaus saugumo ir malonių potyrių. Per ilgas užsibuvimas rojaus troškimo būsenoje yra tarsi įkalinimas, išvarymas iš rojaus yra būtinas sąmoningumo atsiradimui. Buvimą be sąmoningumo jungistinės krypties autorius E. Edinger (1992) prilygina gyvūno būsenai.
Bėgimą nuo savęs galima sustabdyti sustojant ir atsigręžiant į tai, nuo ko bėgame – save.
Tad grįžkime prie bėgimo nuo savęs. Akivaizdu, jog bėgti nuo savęs nekonstruktyvu ir sau žalinga. Bet kaip to nedaryti? Ogi paprasčiausiai – sustoti. Kaip fiziškai sustabdome bėgimą sustodami, taip ir psichinį bėgimą nuo savęs galime sustabdyti tik sustodami. Tačiau čia dar būtina atsigręžti ir pažiūrėti į tai nuo ko bėgame – patį save. Greičiausiai tai ką išvysite Jūsų visai nenudžiugins – nes dažniausiai bėgame nuo savo „silpnųjų“ savybių: bejėgiškumo, pažeidžiamumo, jautrumo, troškimo būti priimtu, t.y., jaustis mylimu, vertingu, reikalingu žmogumi. Jei bėgame nuo savęs, greičiausiai šių savo savybių ir troškimų neįsisąmoniname. Tačiau kol šio darbo nepadarome, jie (troškimai) mus veikia nesąmoningai ir nevaldomai. Taigi, atsigręžėme į save ir ten pamatėme savąjį pažeidžiamumą, jautrumą, bejėgiškumą, savo didžiulį vidinį skausmą dėl nepatenkintų poreikių, nenusisekusių santykių ar apskritai – gyvenimo. Pamatėme tikrąją savęs dalį, nuo kurios taip uoliai daug metų bėgome. Priimkime ją. Leiskime jai būti. Apkabinkime ją. Išbūkime su ja. Dabar kai su ja susitikome daugiau niekada jos neapleiskime ir nepamirškime. Ji yra mumyse, ji svarbi mūsų dalis. Gerbkime ją ir atsižvelkime į jos poreikius. Dabar galvokime apie tai kaip galime sau padėti. Ką galime padaryti dėl savęs, kad jaustumėmės mažiau vieniši? Kaip galime patausoti save nuo didžiulių darbo krūvių? Kaip galime susikurti gyvenimą kurio trokštame? Ko tam reikia? Kaip galime sau padėti kai išgyvename nesaugumą, ar kitus nemalonius jausmus. Tik priėmę šią savęs dalį galėsite išvengti karštligiško bėgimo nuo savęs. O priėmę save galėsite judėti kita – vidinio augimo linkme. Taip pamažu skleisis ir sužydės Jūsų meilės žiedas prie savęs pritraukdamas tinkamus žmones, įvykius, aplinkybes ir pan.
Naudota literatūra:
Jacoby, M. (2006). Longing for paradise: Psychological perspectives on an archetype (Vol. 116). Inner City Books.
Edinger, F. E. (1992). Ego and Archetype: Individuation and the Religious Function of the Psyche. Boston and London: Shambala.