Apie priklausomų asmenų vienpusiškumą geriausiai žino kolegos dirbantys šioje sferoje. Priklausomų asmenų troškimas būti tik gerais, tik aktyviais, tik stipriais, nepailstančiais supervyrais ar supermoterimis visur ir visada.. Tai paprastai tęsiasi tol, kol vieną dieną jų sąmonę staiga užvaldo „kažkas“, apibūdinamas kaip nevaldomas troškimas svaigintis. Tas „kažkas“ – nepažįstama, nevaldoma, itin stipri vidinė jėga, nepavaldi savirefleksijai. Šios savęs dalies paprastai bijomasi.
Tas „kažkas“ – tai atsieta, tamsioji ar nuneigta priklausomų asmenų pusė, kurioje vyrauja visa, kas neatitinka jų sąmoningai kuriamo savęs vaizdo. Dažniausiai priklausomų asmenų atmestoje pusėje „gyvena“ pyktis, pavydas, baimė, liūdesys, bejėgiškumas, savęs nuvertinimas, savikritika. Ten taipogi talpinami nepatenkinti giliausi troškimai – būti priimtu ir mylimu, būti vertingu ir reikalingu. Tačiau, kadangi šis turinys yra nuneigiamas ir slopinamas – jis reiškiasi nevaldomai, t.y., tada kada nori.
Jungistinis psichoanalitikas Knox (1995) pabrėžia, kad tik tuomet, kai atskiros savęs dalys reiškiasi alkoholio poveikio dėka – gręsia priklausomybė.
Jungistinės krypties psichoanalitikas Knox (1995) pabrėžia būtent šio – nuslopinto turinio pasireiškimo reikšmę priklausomybėse. Anot jo, tik tuomet, kai atskirtos savęs dalys atrandamos alkoholio poveikio dėka – gręsia priklausomybė. Alkoholis slopina sąmonę ir į paviršių paleidžia visą repertuarą pasąmonėje slopinamų emocijų, troškimų, baimių, fantazijų, kurie siekia pasitenkinimo. Šis pasąmonėje slopinamas turinys jungistinėje literatūroje laikomas šešėliu. Šešėlyje glūdi tos asmenybės dalys, kurios auklėjant buvo neleistinos, nepriimtinos. Pvz., negalima buvo rodyti pykčio, liūdėti ar verkti, būti „blogu“. Pagrindinis šešėlio veikimo principas yra neleisti nukrypti į vienpusiškumą, todėl tai, kas jame slopinama irgi siekia aktyvumo. Kuo labiau siekiama nerodyti pykčio ar nepykti, tuo smarkiau reikia kovoti su vidiniu pikčiurna. Kuo labiau bėgama nuo savo liūdesio, tuo stipriau vejasi melancholija.
Lietuvių liaudies patarlėje „Kas blaiviam galvoje, tas girtam ant liežuvio” glūdi daug tiesos. Tokiu paradoksaliu principu psichika siekia atgauti pusiausvyrą.
Priklausomybėse šešėlis veikia impulsyviai ir destruktyviai. Lietuvių liaudies patarlėje „Kas blaiviam galvoje, tas girtam ant liežuvio“ glūdi daug tiesos. Kadangi priklausomų asmenų šešėlis yra tirštas, nes ten glūdi viskas, kas siejama su neigiamomis jų savybėmis, jis užvaldo visą sąmoningą asmenybės dalį. Tokiu būdu, tas tylenis, geras, paklusnus partneris alkoholio pagalba transformuojasi į agresyvų, blogą ir maištaujantį siaubūną. Tai vyksta tol, kol baigiasi alkoholio poveikis, ir vėl atgaunama sąmonės valdžia. Drovuolis tampa vakarėlio liūtu. Stiprus tampa silpnu ir bejėgiu. Darbštus – apatišku tinginiu. Čempionas – nevykėliu ir t.t. Tokiu, paradoksaliu principu, psichika siekia atgauti pusiausvyrą. Vienas itin uždaras mano klientas šį fenomeną vaizdingai perteikė tokia citata „Alkoholis ir nebylį prakalbina“. Tačiau toks kelias į pasąmonę yra nebrandus ir pavojingas, nes neleidžia šių patirčių sujungti į vientisą visumą. O tai reiškia, kad atskirtos savęs dalys gyvena atskirus gyvenimus, kiekviena pagal atskiras programas. Kitaip sakant, nėra jokios sąmoningumo vystymosi galimybės. Formuojasi uždaras ratas.
Ko neleidžiu sau, smerkiu kitame.
Svarbus šešėlio aspektas yra tas, kad tai kas neleidžiama reikšti sau, paprastai itin smerktina kituose. Pvz., tas, kuris neleidžia sau rodyti pykčio, piktinasi kito pykčio raiška. Stipri moteris piktinasi ramiu namų šeimininkės gyvenimu. Ji taip elgiasi, nes nepriima savo vidinės namų šeimininkės, nuolat reikalauja iš savęs būti tik stipria ir daug dirbančia. Čia tiktų tokia formuluotė: parodyk man kas tau nepatinka kituose, pasakysiu ko nepriimi savyje.
Pamatyti šešėlinę pusę geriausiai padeda išgėrusio asmens elgesys.
Dirbdama su priklausomais asmenimis šešėliui skiriu nemažai dėmesio: kaip asmuo elgiasi išgėręs, ką jis daro, sako, jaučia; koks jis būna. Kitaip sakant – ką jis personifikuoja? Kas jame pasireiškia? Visa ši informacija itin naudinga siekiant sujungti šiuos nesąmoningus fragmentus į vientisą visumą, tam asmeniui turinčią svarbią reikšmę ir prasmę. Taip pamažu, mes priartėjame ir susidraugaujame su ta šešėline puse. Pažiūrime į ją iš šono, suprantame ko ji trokšta, ko ji negavo vaikystėje. Mokomės ją priimti ir atjausti. Supratus giluminius savo elgesio motyvus galima geriau pažinti save – įvairius savęs aspektus. Juos pažinus, galima daug lengviau save kontroliuoti. Dingsta alkoholio vartojimo kompulsyvumas, atsiranda daugiau psichinės energijos ir pusiausvyros, pagerėja santykiai su kitais.
Išgėręs leidžiu sau tai, ko blaivas nemoku sau leisti.
Vienas klientas, apie šešėlinę savo pusę kalba taip: „kai išgeriu tai galiu padurniuot, tiesiog padurniuot patinka“. Blaivas jis būna perdėm rimtas ir stropus vyras, šiukštu, neleidžia sau kvailioti. Kitas klientas pasakoja, kad jo šeimoje vyrai niekada nesiskundė, neleido sau būti pavargusiais ar silpnais. Nuo šių „nevyriškų“ jausmų jie bėgo vartodami alkoholį. Viena moteris dalijosi, kad išgėrusi ji tampa labai energinga, nudirba visus darbus, visiems apskambina, yra drąsi ir įdomi. Tuo tarpu, blaiva – atvirkščiai: nedrįsta paskambinti draugėms, bijo būti neįdomia, stokoja energijos ir iniciatyvos. Ji nepriima savęs nedrąsios, nedarbingos, pasyvios, nepakilios. Negali išbūti tame. Turi nuolat būti „maksimali” ar „tobula”.
Taigi, pikti, įsiutę ar meilės ištroškę, nelaimingi, ašarojantys berniukai ir mergaitės, visi jie pasirodo tuomet, kai alkoholis nuslopina sąmoningą jų kontrolę. Kokių tik įdomybių neišgirstu: riteriai, šaunieji, linksmintojai, visagaliai pranokstantys savo ribas – visos šios savasties dalys kažkada nuslopintos, nepamatytos ir neišgirstos vaikystėje reiškiasi apsvaigus, tokiu sau destruktyviu būdu. Liūdniausia šešėlio raiška – tai užsidarę, atsiskyrę, tyliai geriantys vienišiai. Jie tarsi tie mažieji palikti kūdikiai, tokiu būdu užsiliūliuoja alkoholio poveikiu. Tiesa, kiekvieną sykį kai pasiteirauju apie tai, kokie priklausomi asmenys būna išgėrę, – sulaukiu pasipriešinimo ar gėdos į tai gilintis. Taip vat veikia tas šešėlis. Visais įmanomais būdais jis vengia patekti į sąmoningą būvį.
Neintegruotas šešėlis destruktyvus, integruotas – valdomas, įgalinantis, suteikiantis energijos gyventi.
Taigi, neįsisąmonintas šešėlis pridaro daug žalos ir yra itin susijęs su priklausomybėmis. Atvirkščiai, įsisąmonintas šešėlis turi mažiau destruktyvios galios, yra valdomas, įgalinantis, suteikiantis energijos veikti. Priimti savąjį šešėlį – nelengva psichinė procedūra, o gal net, sakyčiau, visa operacija. Tam reikia daug psichologinės paramos ir priėmimo. Šešėlio integracija vyksta per savęs pažinimą – savo jausmų analizavimą ir priėmimą, savo ribotumo ir tapatumo suvokimą, atsakomybės už save prisiėmimą. Tai neišvengiamai reikalauja fasadinio, netikro tapatumo sugriuvimo. Be abejonės, tai skausminga, tačiau itin naudinga patirtis norint gyventi tikrą, autentišką, sąmoningą gyvenimą. Laisvą, o ne – priklausomybės gyvenimą.
Naudota literatūra: Knox, J. (1995). Alcohol: A drug of dreams. Journal of Analytical Psychology, 40(2), 161-175.
