Psichologinis priklausomų nuo alkoholio mterų portretas yra paviršutiniškas, ir niūrokas. Priklausoma moteris gali būti nepastovaus būdo. Jos vidinės būsenos gali svyruoti nuo euforijos, labai pakilios nuotaikos iki melancholijos, užsidarymo savyje ir beviltiškumo.
Priklausoma moteris išoriškai dažnai sudaro stipraus, užsispyrusio, savarankiško ir pranašumo turinčio žmogaus įvaizdį. Tačiau po šiuo išoriniu kiautu neretai slypi dirbtinumas, panikos ir sąmyšio būsenos, susijusios su sutrikusiu relaybės pojūčiu, įvairių formų psichosomatinės ligos.
Priklausomoms moterims (kaip ir vyrams) yra būdingi sunkumai apsispręsti, melancholija, liūdesys ir ilgesingas artumo troškimas – vidinės būsenos, kurias sunku suvokti ir perteikti kitiems.
Artimuose santykiuose priklausoma moteris dažnai neturi savo balso, ji nemoka brėžti ribų, prisiima per daug atsakomybių, jai labai lengva užkrauti kitų reikalavimus, ji jaučiasi už visus atsakinga, tik ne už save. Ir ji labai dažnai jaučiasi kalta dėl kitų nelaimių, nepasitenkinimo. Kaltė gali siekti tokius gylius, kad priklausoma moteris gali jaustis kalta dėl savo egzistencijos.
Priklausoma moteris stokoja savivertės, todėl ji nesąmoningai bando ją pakelti bandydama įtikti, būdama gera visiems. To ji siekia norėdama būti pripažinta ir įvertinta, bet dažniausiai taip trokštamo pripažinimo nesulaukia, o jei sulaukia, tai tas pripažinimas yra sąmoningai nepriimamas, ir dėl to nepasotinimas.
Priklausoma moteris labai dramatiškai reaguoja į kitų, ypač jai svarbių žmonių, atstūmimą, labai bijo ir vengia būti atstumta, bijo konfliktų, taip pat ji labai trokšta artumo. Problema ta, kad ji dažniausiai pasirenka netinkamus partnerius, su kuriais artumas yra neįmanomas, o konfliktai neišvengiami.
Priklausoma moteris yra labai reikli sau, ji kelia neįgyvendinamus reikalavimus, nepasitenkina savo rezultatais, nemoka atsipalaiduoti, nemoka sustoti, nieko neveikti, nekurti rezultato. Ji tarsi šiuolaikinė Pelenė. Alkoholis tokiu atveju yra būdas sustoti ir atsipūsti nuo sau keliamų reikalavimų.
Priklausoma moteris gali stokoti egzistencinio saugumo jausmo, kuris subjektyviu lygmeniu pasireiškia neturėjimo teisės būti potyriu. Dėl stipraus pasąmoninio nusivertinimo gali varginti buvimo „nieku” jausmai. Gali būti sunku pajausti savo kūną, įsisąmoninti jo pojūčius.
Priklausomos moterys gali stokoti sveikų instinktų, lengvai pasiduoti tiek fiziniam, tiek psichologiniam ar seksualiniam smurtui. Jos gali lengvai prarasti nuovoką kas yra gerai, o kas blogai ir nemokėti pakovoti už savo gyvybę ar gyvenimą, tuomet kai tai gyvybiškai būtina.
Kaip jau minėta, išoriškai priklausoma moteris gali atrodyti visiškai „normalia” ar net laiminga, nuolat su šypsena. Taip yra todėl, kad ji niekada neparodo savo tikrųjų jausmų, gali būti, kad ji net nežino kaip ištiesų jaučiasi, kokie yra jos poreikiai.
Moterų priklausomybė nuo alkoholio yra labai tyli, skausminga ir vieniša. Dažnai moterys geria kai jaučiasi įspaustos arba pačios įspaudžia save į kampą. Geria slapta, niekam nematant (nes labai bijo kitų pasmerkimo). Taip jos tarsi emociškai susišildo, alkoholis tampa jų iliuzine, fiktyvia mama, kuri apglėbia, apkabina būtent tose situacijose, kuriuose labiausiai reikia pasirūpinti savimi pačiai. Kitaip sakant, būti ta gera mama pačiai sau.
Moterų priklausomybė alkoholiui – labai opi visuomenės problema. Dėl šios ligos labiausia kenčia jų vaikų psichikos sveikata, tai veikia ateities kartas. Tyrimai rodo, kad priklausomų motinų (ne tėvų!) vaikai žymiai dažniau kenčia nuo nerimo ir nuotaikų spektro sutrikimų, lėtinių ligų tame tarpe ir priklausomybių, turi tarpasmeninių santykių kūrimo problemų, bei pasižymi prastesniais gyvenimo pasitenkinimo rodikliais. Todėl moterų priklausomybė alkoholiui reikalauja ypatingo tiek sveikatos priežiūros specialistų, tiek visos visuomenės dėmesio.